Burlingtonas – miestas 100 procentų nepriklausomas nuo iškastinio kuro

gegužės 10, 2017

Prisiminiau studijų laikus, kai 2010 metais Vilniaus universitete gyniausi savo bakalauro darbą tema “Atsinaujinančių energijos šaltinių pateikimas politikai“. Atmintyje giliai įstrigo diskusija su gerbiama komisija, kurios metu teko įnirtingai įrodinėti, jog atsinaujinantys energijos šaltiniai yra mūsų visų ateitis ir išsigelbėjimas nuo iškastinio kuro besaikio naudojimo. Tuomet mano entuziazmas komisijai sukėlė tik šypsenas. Visi tik sutartinai kartojo, jog kol kas toks energijos gavimo būdas yra ekonomiškai nepagrįstas ir visiškai pakeisti iškastinį kurą yra beveik neįmanoma.

Taigi, mieli ponai, viskas įmanoma. Pavyzdys juodu ant balto. JAV, Vermonto valstijoje esantis Burlingtono miestelis tai padarė 2014 metais.

1 proc. visos reikalingos elektros energijos pasigaminama naudojant saulės kolektorius, 23 proc. pagamina vėjo jėgainės, 33 proc. hidroenergijos pagalba ir 43 proc. energijos sukuria biokuro katilinės. Gamtinės dujos, nafta, anglys – 0 proc.

Gražu, švaru…  Yra ir mums iš ko pasimokyti ateičiai.:)

Plačiau: https://www.youtube.com/watch?v=zKhzVcHrWH4

Reklama

Saulės Lietuvoje YRA

birželio 2, 2014

Išskirtinis AČIŪ poniai Natalijai
Ir Gerb. Vitui Mačiuliui

Žiniasklaidoje teko nemažai perskaityti straipsnių, kuriuose pesimistiškai piešiamas saulės energetikos paveikslas Lietuvoje. Pesimizmo vėjus sukelia daugybė tarpusavyje susijusių faktorių. Tokių kaip nuolat kintanti vyriausybės politika atsinaujinačios energetikos klausimu, verslininku abejonėmis dėl investicijų grąžos ir pačios visuomenės pasenusio požiūrio. Tačiau šiame straipsnyje pasistengsiu per savo asmeninę patirtį įtikinti jus, kad saulės energetika Lietuvoje gyva.
Turbūt teko girdėti apie Visorių informacinių technologijų parke Vilniuje neseniai savo veiklą pradėjusį BOD Group aukštųjų technoligijų centrą. Jei kas negirdėjo, tai trumpai apšviesiu jus, kad šiame aukštųjų technologijų centre veikia pirmoji saulės elementų gamybos linija Lietuvoje.

WP_000286

Teko garbė ir man ten apsilankyti ir visą gamybos procesą pamatyti savomis akimis. Ir ne šiaip pamatyti, o ir išgirsti daug įdomaus iš paties saulės energetikos prezidento lūpų. Dar sykį įsitikinau, kad viena yra skaityti spaudoje, o visai kas kita yra pamatyti ir išgirsti gyvai. Informacija įgauna visai kitą vertę.
Lankydamasis aukštųjų technologijų centre turbūt labiausiai nustebau pamatęs tokį jauną kolektyvą. Jauni, protingi, imlūs naujovėms žmonės. Kas gali būti geriau? Atminty įstrigo vieno iš saulės elementų gamybos linijos darbuotojo reakcija, kai jis išgirdo, jog esu kažkoks entuziastas, kuris domisi atsinaujinančia energija. Paspausdamas man ranką jis pridūrė: „Visi čia mes tokie pat entuziastai“. Jei tokioje srityje dirba žmonės, kuriems ši veikla nėra tiesiog veikla, o yra kažkas daugiau, tai saulės energijos ateitis Lietuvoje tikrai bus šviesesnė nei dabar parodoma žiniasklaidoje.

Tiesa, Gerb. Vito Mačiulio žodžiais: “Palyginus su kitomis Europos valstybėmis saulės energetikos Lietuvoje nėra“. Taip, tenka pripažinti, kad Lietuvoje viskas kol kas labai nestabilu. Nėra stabilios vyriausybės politikos, nėra reikiamų įstatyminių aktų, nėra reikiamos paramos. Daug ko neturime. Tačiau turime saulės elementų gamybos liniją, kuri sėkmingai konkuruoja su tokiais saulės elementų gamybos gigantais kaip Kinija. Tiesa, beveik visa dalis (apie 95 proc.) BOD GROUP saulės elementų produkcijos yra eksportuojama. O pagrindinė eksporto partnerė yra Vokietija. Pripažinkime, jei vokiečiai geriau renkasi „Made in Lithuania“, o ne „Made in China“, tai jau yra didelis įvertinimas mūsų gamintojams. Vito Mačiulio teigimu, sėkmingai konkuruoti su kitais saulės elementų gamintojais padeda tai, jog Lietuvoje gaminami saulės kolektoriai išsiskiria savo originaliomis dizaino detalėmis.  Esant dideliam konkurencingumui saulės elementų gamybos rinkoje, jau nebeužtenka patenkinti inoringo kliento poreikių, pasiūlant jam tik žemesnę kainą. Išskirtinumas, individualumas, įmantrumas ir kokybė – štai kas dabar domina klientą.

Žemiau pateikiau keletą originalesnių saulės kolektorių pavyzdžių.

 WP_000282
WP_000284WP_000285

WP_000289

Todėl UAB „Baltic Solar Solutions“ vykdo unikalų projektą, apjungiantį mokslo tiriamąją veiklą saulės energetikos srityje ir apdirbamąją fotovoltinių plokštelių gamybą Lietuvoje. Įmonė vykdydama įvairius testavimo ir bandymų metodus, tuo pačiu prisideda ir prie saulės elementų efektyvumo didinimo. Kaip sakoma, vienu šūviu patiesiami du zuikiai.

Jeigu kalbėtume plačiau apie saulės elementų efektyvumą, tai šiuo metu saulės kolektoriams užtikrinamas 25 metų 100 proc. veikimo garantinis periodas. Vito Mačiulio teigimu, netgi pasibaigus garantiniam laikotarpiui, saulės kolektoriai išsaugo iki 80 proc. savo pajėgumo. Tarkime, norėdami įsirengti ant savo namo stogo 1 kw galingumo saulės jėgainę, jus turėtumėte investuoti apie 10000 lt. 1 kw saulės jėgainė apytiksliai pagamina apie 1000 kilovatvalandžių elektros energijos per metus. Investicijos klientui atsipirktų per 7 metus. Pridėjus garantinį 25 metų laikotarpį gauname visai neblogus rezultatus.

Išvada tokia:

Palyginus nedidelės investicijos + ilgas garantinis efektyvumo laikotarpis  + pakankamai greita investicijų grąža = išmanus apsirūpinimas elektra.

Taigi apsilankydamas Visorių aukštųjų technologijų centre, supratau, kad ne viskas jau taip ir blogai su ta saulės energetika Lietuvoje. Kaip sakoma, saulės Lietuvoje yra, tiesiog mums reikia išmokti ją tinkamai įdarbinti. Tikiu, kad ateity pamatysime vis daugiau nuosavų namų, su saulės kolektoriais ant jų stogų. Nes kad ir kokie konservatyvūs būtume, privalome žvelgti į ateitį. O pasaulinė energetikos ateitis priklauso nuo atsinaujinančių energijos šaltinių.

Daugiau informacijos rasite čia:

http://balticsolar.lt/lt/bse/

Didžiausias pasaulyje saulės energijos kompleksas (IVANPAH)

gegužės 5, 2014

Ar žinojote, kad Sacharos dykumoje pastatyto saulės jėgainių komplekso užtektų aprūpinti elektra visą Europos sąjungą. Kaip sakoma, reiktų bendros politinės Europos sąjungos valstybių narių valios ir pinigų. O priimti bendrą energetikos iš atsinaujinančių išteklių projektą nėra jau taip paprasta, kai nuolat juntamas naftos kompanijų suinteresuotų grupių spaudimas.
Tačiau čia jau kita tema. Šiame straipsnyje norėčiau supažindinti jus su JAV saulės energetikos projektu IVANPAH. Kalifornijos Mojavio dykumoje 2013 metais pradėjusi veikti IVANPAH saulės elektros generavimo sistema (ISEGS) šiuo metu yra pati didžiausia tokio pobūdžio saulės jėgainė pasaulyje.

92_ivanpah_475

brightsourseenergy.com

377 MGW saulės energijos kompleksas aprūpina elektra 140 000 namų ūkių elektros naudojimo piko metu ir tuo pačiu sumažina anglies dvideginio (CO2) išmetimą į atmosferą maždaug 400 000 tonų per metus.
Pripažinkime, toks energetikos projektas yra sveikintinas pavyzdys kitoms valstybėms, kurios galbūt vis dar dvejoja. Žvelgiant į ateitį abejonėms jau nebėra laiko. Pasaulinis energetikos žemėlapis keičiasi, jis tampa vis įvairesnis savo energetiniais ištekliais. Atsinaujinantys energijos ištekliai galbūt šiuo metu reikalauja daugiau investicijų ir valstybės paramos, tačiau ateitis priklauso būtent šiai energijos rūšiai. Ir tik laiko klausimas, kada švarioji energijos alternatyva taps pasauliniu energetikos pagrindu.

Daugiau informacijos rasite čia:

http://ivanpahsolar.com/

Neries dumblas ūkininkams, o švaresnis vanduo visai Lietuvai

balandžio 11, 2014

Neseniai viename iš lietuviškų internetinių portalų perskaičiau straipsnį apie Neries dumblo valymo įrenginius Vilniuje. Tokių straipsnių per eilę metų buvo ne vienas ir ne du. Bet šis buvo kažkoks kitoks. Kitoks savo netradiciniu lietuvių tautai optimizmu.
Žinote, visada žavėjausi žmonėmis, kurie mažiau laido gerkles ir daugiau daro. O lietuviai mėgsta laidyti savo gerkles, ypač interneto sveitainių komentarų skiltyse. Ten, kur yra užtikrinamas asmens anonimiškumas, ten ir pasirodo visas žmogaus vidinis „grožis“. Ko tik neteko prisiklausyti iš Vilniaus gyventojų ir ne gyventojų apie Neries nuotekų valymo įrenginius. Kam viso to reikia? Dar viena Zuoko afera! Smirda! Visi tuoj uždusime nuo kvapo..

Taip, niekas ir neneigia, kad pradžioje buvo tas nemalonus kvapas. Bet Roma irgi ne per vieną dieną pasistatė. Viskas palaipsniui. Pirmiausiai pradėjo veikti įrenginiai, kurie valo Vilniaus gyventojų “pagamintas” nuotekas. O prieš dvejus metus,  sulaukus papildomų investicijų, iš dvokiančio dumblo buvo pradėtos gaminti biodujos, kurios yra deginamos vietinėje jėgainėje. Įdomus ir  pats faktas, kad nusausintas dumblas virsta puikiu ekologišku kompostu ūkininkams ir Vilniaus želdynams. Skeptikų žargonais kalbant, kažkas gerokai iš to pasipelno. Ir tegul. Žmonės verslą kuria ne tam, kad basi sėdėtų, o kad užsidirbtų. Ar gi gaila, kad kažkas užsidirba iš mūsų pilamo š ir dar upę išvalo.:)

valykla-524972e25ca49

15min.lt

Tikrai sunku patikėti, kad prieš 30 metų vilniečiai ir aplink veikusios gamyklos sunaudodavo tris kartus daugiau vandens, o visos nuotekos patekdavo tiesiai į Neries upę. O dabar žmonės vėl grįžtą į savo žūklavimo vietas ir drąsiai maudosi, nes viskas pasikeitė į gerąją pusę. Tai dabar paklausiu visų skeptikų ir garsiausių Lietuvos komentatorių: “Kas geriau? Ar maudytis savame š… ar visgi padaryti taip, kad to š…  upėse būtų mažiau?

 

Kas norėtų detaliau sužinoti apie Neries upės nuotekų valymą, siūlau pasižiūrėti šį reportažą:

https://www.youtube.com/watch?v=Oea3qGvZZJk

 

 

Kas geriau: plastikiniai, popieriniai, ar daugkartinio naudojimo maišeliai?

sausio 10, 2014

Ankstesniame savo straipsnyje rašiau apie šiukšlių žemyną Ramiajame vandenyne. Neseniai pasidomėjau plačiau šia tema ir pasirodo, tokių “plastikinių šiukšlynų” apstu visame pasaulyje. Ir patikėkit manimi situacija vis blogėja…

Statistika rodo, kad viduriniosios klasės žmonių skaičius auga, o taipogi auga ir vartojimas. O pagrindinė prekių įpakavimo priemonė vis dar išlieka vienkartiniai plastikiniai maišeliai, kurie gamtoje natūraliai suyra daugiau nei per 1000 metų! Jų gamybai sunaudojama milijonai litrų naftos ir vandens. Pasaulyje kiekvieną dieną nuperkama nuo pusės milijardo  iki milijardo vienetų plastikinių maišelių. T.y beveik 1 mln. Vienetų per minutę. Pritarkite man, skaičiai stulbinančiai gasdinantys…

plastic1tm_thumb

Taigi klausimas kas yra geriau? Gal popieriniai maišeliai?

Su popieriniais maišeliais yra kita bėda. Visų pirma jie yra nepatvarūs drėgmei ir dideliam svoriui. Antra, pasak Amerikos miškų ir popieriaus asociacijos, vien Jungtinėse Amerikos valstijose 1999 metais buvo sunaudota 10 mlrd. Vienetų popierinių maišelių.! prisiminkime, iš ko gaminamas popierius? Iš medžių.

Taigi kuo daugiau popierinių maišelių sunaudojama, tuo daugiau kertama miškų. O miškai yra mūsų Žemės plaučiai. Negerai. Popieriniams maišeliams galime dėti minusą.

Kita alternatyva yra daugkartinio naudojimo maišeliai (ang. Reusable bags). Ekspertai teigia, kad tokie pirkinių maišeliai yra gaminami iš tokių medžiagų, kurios mažiau teršia aplinką, gali būti naudojamos daugybę kartų, atrodo stilingiau ir yra lengviau utilizuojamos ir perdirbamos. Suprantama, nėra taip paprasta žmogų priversti išeiti iš savo sukurtos konforto zonos. Dauguma, sakys: tai ką, aš dabar turėsiu visur su savimi tampytis tą maišelį? Juk nepatogu.. Taip, iš pradžių bus keista. Bet su laiku tai atrodys natūralu, kaip pasakyti „laba diena“. Nes kito kelio nėra, jei mes norime išsaugoti gamtą, kuri mums suteikia daugiau nei mes galime įsivaizduoti.

B03D824A    ekologinis-maielis-ek0006

Tiesa, dar norėjau paminėti, kad Airijoje 2002 metais buvo įvestas vadinamasis „PlasTax“. Trumpai tariant, plastikinių maišelių naudojimosi mokestis. Kas gi tai yra? Viskas yra labai paprasta. Jei ateini į parduotuvę be savo pirkinių maišelio, tuomet, kai susimoki už savo prekes, tau automatiškai yra paskaičiuojamas fiksuotas mokestis už plastikinių maišelių naudojimą.  Palyginimui pasakysiu, kad kiekvieno plastikinio maišelio kaina apytiksliai sudaro 35 lietuviški centai. Galima lengvai pasiskaičiuoti. Jei daržoves dedame į vieną maišelį, mėsą į kitą, saldainius į trečią, kitas smulkesnes prekes dar į kitą, plius maišelis, kurį nusiperkame visoms prekėms sudėti ir gauname papildomas išlaidas, kurios lygios daugiau nei  1,5 lito. Jei apsipirkinėjame kiekvieną dieną, tai vien maišeliams išleidžiame virš 10 litų.

Taigi pabaigai, pasiūlyčiau gerai pamąstyti, ar verta viskam naudoti plastikinius maišelius? Manau, kad geriau jau turėti vieną medvilninį, ekologišką ir stilingą maišelį, nei daug ilgai suyrančių, nemažai išteklių jų gamybai reikalaujančių ir didelių problemų gamtai sukeliančių plastikinių maišelių.

Šaltiniai: http://environment.about.com/od/recycling/a/reusablebags.htm

Atsinaujinantys energijos šaltiniai. Gal ir ne pigiau, bet ir ne blogiau.

lapkričio 12, 2013

Atsinaujinantys energijos šaltiniai – tai modernios visuomenės energijos ateitis. Šiuolaikinė visuomenė, mano požiūriu, per daug dėmesio skiria ekonominiams rodikliams, visiškai pamiršdama tokius svarbius faktorius kaip aplinka, kurioje gyvena. Mūsų politikai prieš rinkimines kampanijas vis žada, kad imsis visų priemonių, kurios padėtų sumažinti šilumos ir elektros kainą vartotojams. Visada su šypsena veide klausausi jų kalbų ir suvokiu, kad nebus ateityje pigios energijos. Laikas pamiršti tokią sąvoka kaip “pigi energija“. Galbūt atėjo laikas kalbėti, kad bus ieškoma būdų, kaip tą energijos brangimą šiek tiek pristabdyti. Mano manymu, toks pareiškimas visų pirma bent jau neklaidintų naivių žmonių.
Taigi grįškime prie atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) klausimo. Faktas kaip ant delno: šiuo metu atsinaujinanti energija yra brangesnė už tradicinę (iškastinio kuro). Bet žiūrėkime truputį plačiau, į ateitį. Kylant AEŠ poreikiui visuomenėje, vis sparčiau tobulės technologijos, atsiras daugiau konkurencijos alternatyvioje energijos rinkoje, nukris ir tos kainos. O žinodami, jog iškastinio kuro kainos turi tendenciją tik kilti aukštyn, prieiname paprastą išvadą: ne už kalnų ta diena, kai šių skirtingų energijos rūšių kaina suvienodės.
Imkime ir panagrinėkime kitus faktorius. Pakalbėkime apie ekologiškumą. Na, gerai jau gerai. Daug kam žodis “ekologija“ yra pabodęs ir nuvalkiotas. Panaudokime alternatyvią frazę. Sakykime “švari aplinka“. Turbūt ir kvailiui aišku, kad iškastinis kuras švaros ore, kuriuo mes kvėpuojame, neprideda. Visos tos anglies dvideginio dalelės, kurios išmetamos per šilumos ir elektros gamyklų kaminus, po truputį kaupiasi mūsų plaučiuose. O čia jau po truputį priename prie kitos svarbios visuomenės srities – sveikatos apsaugos. Sveikatos apsaugai kasmet išleidžiame vis daugiau savo prakaitu uždirbamų pinigų.
Taigi dabar užduosiu paprastą klausimą: kas yra geriau? ar mokėti šiek tiek pigiau už iškastinį kurą ir toliau gyventi šia diena ar visgi plačiau žvelgti į ateitį ir suvokti, kad tai kas dabar yra brangiau nėra blogiau ir ateityje tikrai atsipirks su kaupu.

Dėl bendro išsilavinimo siūlau pasižiūrėti vaizdinės medžiagos apie AEŠ lietuvių ir anglų kalbomis.
Manau, kad bus naudinga.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai (LT)

 

Eksperimentas: nepūnantis obuolys iš prekybos centro

rugsėjo 24, 2013

Sveiki, mieli skaitinėtojai, besidomintys sveika mityba, natūralumu ir antipesticizmu:) Šių metų rugpjūčio gale viename iš didžiųjų prekybos centrų nusipirkau obuolį. Padėjau jį į vaisių pintinę ir pamiršau. Praėjo keletą savaičių… Sėdžiu sau virtuvėj, pietauju, žiūriu aš į tą “prekybinį“ obuolį ir galvoju: guli tu čia pintinėj jau dvi savaites, turbūt papuvęs būsi?  Paėmiau, apžiūrėjau atidžiai iš visų pusių.. Nė velnio! Atrodė lyg ką tik nuskintas nuo obels. Taigi nusprendžiau dar palaikyti gražuolį ir pasižiūrėti, kiek ilgai jis temps. Dabar jau rugsėjo pabaiga ir ką jūs galvojate? Obuolys tik truputį susitraukė:) Pūvimo žymių nėra, ryškiai raudona spalva, blizga. Eksperimentas tęsiasi…

Obuolio nuotrauka daryta rugsėjo pirmoje pusėje:

Image

Ėjo ir praėjo du mėnesiai… Nuotraukoje matyti, kad obuolys įgavo šiokių tokių raukšlių.  Pūvimo žymių nerasta. Spalva šiek tiek pablūkusi, bet blizgėjimas niekur nedingo. Toks jausmas, kad obuolys išteptas aliejumi. Pastebėjau dar vieną įdomų skirtumą tarp natūralaus ir pesticidų prifarširuoto obuolio. Kai paimi į rankas “pestiobuolį“, jo žievė limpa prie delnų. Kaimo močiutės sode užaugintas obuolys tokiomis išskirtinomis savybės tikrai nepasižymi. Eksperimentas tęsiasi..:)

WP_000187

Dabar jau 2014 metų vasario mėnuo. Eksperimentą nusprendžiau nutraukti, nes nebebuvo prasmės daugiau “nepūvantį“ obuolį pūdyti. Jis tiesiog dar labiau susiraukšlėjo, šiek tiek susitraukė, bet… Pūvimo žymių nerasta.  Stebuklas?! Anoks čia stebuklas. Cheminių preparatų prifarširuotas obuolys…

WP_20140130_001 WP_20140130_005

 

Eksperimento išvados

2013 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje viename didžiųjų prekybos centrų nusipirkau obuolį. Praėjus mėnesiui pastebėjau, jog obuolys visiškai nepakeitė nei savo spalvos nei formos. Nutariau atlikti eksperimentą ir pasižiūrėti, kaip obuolio išvaizdą ir struktūrą veikia laikas. Norėčiau pabrėžti, kad obuolys buvo laikomas pintinėje, esant plius/minus 18 – 20 laipsnių kambario temperatūrai. Ekperimentas truko pusę metų. Per tą laikotarpį obuolys šiek tiek pakeitė spalvą, ant susiraukšlėjusios žievės atsirado rudos spalvos atspalvių. Tačiau pūvimo žymių nerasta. O prapjovus obuolį pusiau, buvau apstulbintas! Iš vidaus obuolys atrodė kaip ką tik nuskintas nuo obels – sultingas ir netgi išlaikęs savo kvapą.

Klausimas išlieka atviras. Kokio “briedo“ reikia pripurkšti, kad gautume tokį rezultatą?

Skalūnų dujos Lietuvoje: už ir prieš

liepos 15, 2013

            Žiniasklaida mirga marga straipsniais apie skalūnų dujų paiešką Lietuvoje. Vieni sako, kad skalūnų dujos (ang. Shale gas) yra mūsų energetinės nepriklausomybės garantas, kiti nėra tokie optimistiškai nusiteikę šiuo klausimu ir teigia, jog skalūnų dujų gavyba užters gruntinius vandenis ir padarys nepataisomą žalą aplinkai. Vienareikšmiško ir teisingo atsakymo turbūt naivu būtų tikėtis. Taigi panagrinėkime, kas ir kaip yra su tom skalūnų dujom.

            Skalūnų dujų žvalgyba vykdoma Šilutės – Tauragės ir Kudirko – Kybartų plote. Visas šis plota užima maždaug 2 tūkstančius kvadratinių kilometrų. Pasak JAV energetikos administracijos, Lietuvoje skalūnų dujų ištekliai sudaro 113 mlrd kubinių metrų, o techniškai išgaunami apie 11.3 mlrd kubinių metrų. Pasak Lietuvos geologų (O.Zdanavičiūtė ir J Lazauskienė 2009m), potencialūs skalūnų dujų ištekliai sudaro apie 585 mlrd.m3 , otechniškai išgaunami skalūnų dujų ištekliai galėtų sudaryti apie 10% apskaičiuotų išteklių kiekio.Taigi abiem atvejais išgaunamas kiekis neviršyja 10 proc. turimo potencialo. Toks išgaunamų dujų kiekis galėtų patenkinti 15- 20 metų Lietuvos poreikių. Nėra jau tiek ir daug. Palyginimui, mūsų kaimynė Rusija yra turtingiausia pagal turimus skalūnų naftos išteklius (8126 mlrd kubinių metrų). Tuo tarpu Kinija šiuo metu išgauna apie 31573 mlrd.m3.

         

kuo-kvepia-skalunu-dujos1

 

  

    Ką  sako Lietuvos ekspertai šiuo klausimu? Lietuvos mokslų akademija oficialiai uždegė žalią šviesą skalūnų dujų paieškoms Lietuvoje, teigdami, jogiš esmės nemato problemų dėl skalūnų išteklių žvalgybos galimybių Lietuvoje. Vienintelė jų matoma spraga yra Lietuvos  teisės aktai ir galima rizika (aplinkos apsaugos požiūriu) gavybos stadijoje. Sakyčiau, ne tokios jau ir menkos spragos.

Europos Sąjungos Vidaus politikos direktorato užsakymu 2011m. atlikto „Skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai tyrimo“ duomenys rodo, kad vienam kvadratiniam kilometrui reikia 6 ir daugiau gręžybos aikštelių. Vienos aikštelės plotas siekia 2-3 ha. Visos jos turi būti sujungtos keliais, dujų surinkimo, vandentiekio linijomis ir t.t. Taigi vienai aikštelėj funkcionuoti reikalingas 3-4 ha plotas. Pridėkime ir tą faktą, kad galingi kompresoriai, sukuriantys didžiulį slėgį, reikalingą hidrauliniam plėšymui, sukelia nuolatinį triukšmą ir nemalonų kvapą. Be to, didelių kiekių toksiškomis medžiagomis užteršto skysčio tvarkymui reikalingi specialiai iškasti tvenkiniai (plg, vienam gręžiniui reikia stadiono dydžio tvenkinio). Tokio skysčio garinimas padidina oro užteršumą ir gali užteršti gruntinius vandenis. 

Skalūnų dujų gavybos proceso maketas

Skalūnų dujų gavybos proceso maketas

  Vaizdinis (3D) išgavimo procesas :  http://www.youtube.com/watch?v=fFUxq9UolN4

Taigi visi paminėti faktoriai sukels papildomų problemų vietiniams gyventojams. Aš sutinku su Lietuvos prezidentės nuomone, jog Lietuva turi žinoti apie turimus gamtos išteklius, bet reikia pamąstyti ar verta investuoti milžiniškus pinigus į skalūnų dujų gavybą, rizikuojant pabloginti gyventojų sveikatą, užteršiant gruntinius vandenis ir padarant nepataisomą žalą aplinkai?. Ir visa tai daryti tik dėl 15 – 20 metų Lietuvos poreikio patenkinimo. Juolab, naujos Visagino atominės elektrinės klausimas yra tarsi užšaldytas. Kodėl Lietuvos Vyriausybė per tiek metų neišmoksta nemest kelio dėl takelio? Galbūt jau atėjo laikas aiškiai apibrėžti energetinio saugumo tikslus ir jų laikytis? O ne mėtytis pažadais, Lietuvos gyventojų pinigais ir utopinėm idėjom.

            Šaltiniai: technologijos.lt, skalunudujos.info

Atliekų kalvos, jaunavedžiai ir ateities perspektyvos

kovo 20, 2013

Mintis panagrinėti atliekų tvarkymą Lietuvoje kilo tuomet, kai važiuodamas iš Vilniaus į Trakus, aplenkdamas Rykantus, nusprendžiau užsukti į buvusį Kariotiškių sąvartyną. Pamačiau panašią dirbtinę kalvą, kokia yra ir važiuojant į Šiaulius. Nieko įspūdingo pagalvojus. Tik juokas ima, kai išgirsti, jog atsiranda jaunavedžių poros, kurios mielai ir pasifotografuoja tokiose vietose. Ironiška ar ne?.

Panašus atliekų gigantas kyla netoli Vievio miestelio esančiame Kazokiškių sąvartyne, kur šiuo metu sėkmingai grūdamos visos Vilniaus miesto gyventojų atliekos.

1311855203foto3589

Nors sąvartyno teritorija yra aptverta, nors yra laikomasi visų Europos Sąjungos reikalavimų, tačiau smarvės vis tiek nepanaikinsi. O netoliese juk gyvena žmonės, kurie su ta smarve turi susigyventi, nes kitos išeities jie tiesiog neturi.

Europa atliekų tvarkymo klausimu yra pažengusi kur kas toliau. Tiek su rūšiavimu, tiek ir su atliekų deginimu. Senajame žemyne šiuo metu sėkmingai veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų.  Tarkime provanco šalis Prancūzija jų turi net  128. Panašaus tipo gamyklas turi ir Švedija, Ispanija, Vokietija, Italija,  Airija, Austrija, Olandija, Vengrija, Didžioji Britanija ir netgi Rusija. Atliekų deginimo gamykla neseniai atidaryta didžiojo lokio kultūros sostinėje Sankt Peterburge. Galima būtų tik pasveikinti savo kaimynus su tokiu moderniu sprendimu. Švedija žengė dar toliau, pritrūkusi savų atliekų, nusprendė supirkinėti atliekas iš savo kaimynų ir netgi juokais pasisiūlė iškuopti Sicilijos šiukšlyną. Už toną šiukšlių švedai dar ir primokėtų apie 90 eurų. Štai kur pavyzdys, mielieji..

O kaip gi pas mus? Lietuvoje reikalai atliekų deginimo klausimu pagaliau pajudėjo iš mirties taško. Nors buvo visko: ir protestuojančių gyventojų, ir aplinkosaugininkų nuogąstavymų dėl galimos taršos ir biurokratinių pančių, bet visgi tokią gamyklą netrukus turėsime ir mes. 2014 metais balandžio mėnesį Klaipėdoje pradės veikti pirmoji atliekų deginimo gamykla Baltijos šalyse. Investicijos siekia apie 126 mln. Eurų (435 mln. Litų). Šiukšlių deginimo fabrikas veiks panašiu principu, kaip ir Švedijos Hogdaleno jėgainė. Tiesa mūsų fabrikėlio pajėgumai bus tris kartus mažesni, bet pradžiai užteks ir tiek.

Vilniuje atliekų deginimo gamykla turėtų iškilti 2016 m. Bent jau taip mums žada Artūras Zuokas. Vieta jau numatyta (netoli Gariūnų), projektas kabo sostinės savivaldybėje, taigi reikia tik realių veiksmų ir investicijų. Tikėkimės, kad mūsų biurokratai ilgai nedels, nes netrukus Lietuvoje atsiras dar keletą įspūdingo dydžio šiukšlių kalnų, ant kurių puikuosis mūsų jaunavedžių šypsenos.

Šaltiniai: delfi.lt, investicijos.lt, A.Čekuolis.

Vėjo energija Lietuvoje ir pasaulyje 2012 m.

sausio 31, 2013

Pasaulinės vėjo energetikos asociacijos 2012 metų ataskaitoje teigiama, kad vėjo energijos apimtys 2012 m. siekė 254 000 MW. Tačiau vėjo energijos plėtros tempai sumažėjo maždaug 10 proc. palyginus su 2011m. Kaip ir ankstesniais metais didžiausiomis vėjo energijos rinkomis laikomos Kinija, JAV, Vokietija, Ispanija ir Indija. Šios šalys kartu paėmus sugeneruoja apie 74 proc. viso pasaulio vėjo energijos kiekio.

2012 m. ataskaitoje pabrėžiama, kad vėjo energijos plėtra labiausiai sumenko Kinijoje, Ispanijoje, Kanadoje ir Portugalijoj. Tačiau nepaisant sumažėjusio Kinijos pajėgumo, ji vis tiek išlieka didžiausia vėjo energijos generuotoja pasaulyje. Per paskutiniuos 6 mėnesius kinai pastatė vėjo jėgaines, kurių bendras galingumas siekia 5,4 GW. Ir nors 2011 metais Kinijoje buvo sukurta 8 GW vėjo energijos ir atrodytų, jog vėjo energijos rinkos augimo tempai sumenko, tačiau būtent Kinijoje šiuo metu sukuriama 32 proc. viso pasaulio vėjo energijos.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Europos vėjo energijos rinka augo sparčiau nei 2011m. Rinkos lyderė ir toliau išlieka Vokietija, įdiegusi 941 MW ir šiuo metu generuojanti 30’016 MW vėjo energijos. Antroje vietoje yra Ispanija (414 MW, 22’087MW iš viso), toliau rikiuojasi Italija (490 MW, 7’280 MW), Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Portugalija.

Rytų Europos rinkoje didžiausias vėjo energijos augimas užfiksuotas Rumunijoje. Palyginus su 2011m. šioje šalyje vėjo jėgainių pagaminamas energijos kiekis padidėjo net 33 proc. (274 MW). Lenkijos rinka išaugo 32 proc (527 MW), Ukrainos 64 proc (37 MW). Mūsų kaimynų latvių vėjo energijos rinka išaugo net 64 proc.( įdiegta 20 MW).

Ne daug nuo savo kaimynų  brolių 2012 metais  atsilikome ir mes. Bendrovė “Vėjų spektras” Šilutės rajone gruodžio mėnesį pradėjo eksploatuoti 21,5 MW galios 10 –ies vėjo jėgainių parką, kurio bendra instaliavimo suma siekė 142 mln litų. Per metus planuojama pagaminti 60 mln. kWh elektros energijos.

Image

Kaip teigia pasaulinės vėjo energijos asociacijos prezidentas prof. He Dexin: “Vėjo energijos technologija tapo ramsčiu daugelio šalių elektros energijos tiekimo grandinėje. Danija paskelbė, kad vėjo energijos kiekis visoje elektros energijos tiekimo schemoje sudaro net 28 proc. Ši šalis tapo pavyzdžiu visoms kitoms…”

Šaltiniai:

wwindea.org

technologijos.lt